Gyvenimas yra gražus

Blogas dvasias iš namų veja smilkalais. O iš kūno kaip, išrūko? Nelabai ir tai padeda. Bandysim jas išvažinėti, išvaikščioti, užmėtyti knygom, užversti svetimais noir et blanc prisiminimais iš Čaplino ar Woodo archyvų, išginti net iš apsėstų sapnų. Ir tai bus mano pirmas naudingas pavasariškas darbas. Gerai, jau gerai, antras.

Šiandien Vincento vardadienis ir man norisi galvoti apie mėlynas gėles.

Mintys apie save primena auksinėmis gėlytėmis, šokančiomis saulėje ir drugeliais, kurie išskrenda atsukus dangtelį. Sausi pusryčiai su pienu, how ironic, tampa ir pietumis ir vakariene, o veranda kvepia medumi nuo džiūstančių šalpusnių. Perskaičiau laišką, kurį buvau parašiusi sau prieš du metus ir dar į vieną atrašiau. Mane gali suprasti tik tas, kuris paprašęs dangaus patarimo, pamatė šiaurės pašvaistę.
O vakare bus matė, Ofisas ir  vanilė.

Užgesusios žvaigždės kanjonuose ant randuotų šakų bolavo prinokusios tamsos vaisiai. Aplink lakstė susivėlę vaikai ir mojuodami rankutėmis bandė juos pasiekti, o nepavykus užmigdavo pavargę ir alkani. Mirkstantys savo sapnų oazėse ieškodavo kelio iš to užkeikto, nekenčiamo pasaulio, kuriame išsivaduoti iš vaikystės paprasta,bet ar turėsi kur eiti, ar rasi kur prisiglausti, jei tau pavyks? To niekas nepaklausdavo balsu, nors ilgesingais žvilgsniais nulydėdavo paeiliui po tris saulėlydžius, kol pagaliau tamsa paslėpdavo randuotas šakas, ir vaikai galėdavo kosėti paukšteliais, grožėtis jų plastančiais sparniukais ir apsimetinėti kalnais. O ar gali ko nors daugiau reikėti tiems, kuriuos prieš miegą apkamšo tik šaltai plieskiančios žvaigždžių viršūnės?

Ką aš tau turiu pasakyti? Galbūt tai, kad nemėgstu kebabų. Ne, ne dėl to, kad esu kačių mylėtoja. Ne dėl to, kad juose ne vieta plaukams.  Gal dėl to, kad konfortabilūs troliai ir plačių figūrų nosies krapštūnai būtent ir iškyla prieš akis pamačius tą mažą namuką, dažniausiai atvilktą iš vokietijos ir nulupinėtą. Ir dar nemėgstu vyrukų su neregėtai lakia fantazija, jų didelius pilvus mintyse transformuojančius į raumenis, o nuplikusias viršūnėles į vešlias ševeliūras. Žinoma, nėra taip blogai būti plikam. Juk pliki vyrai, taip sakant, niekuo neprastesni- niekada negirdėjau dėl to besiskundžiančio Houmerio Simpsono. Dar nemėgstu žmonių, kurie juokiasi kai nejuokinga. Tiksliau to bruožo. Arba dar to, kad esi prisimenamas, kai kuo nors esi naudingas. Arba savęs. Arba savo paranojų. Arba žmonių, kurie nemoka pripažinti akivaizdžių dalykų (t.y. tuo pačiu ir vėl savęs). Bet daug ką ir mėgstu.

Violetinis sniegas, tirpi naktis, Oranžinė Upė, apelsininiais rūkais apgaubianti. Septintoji variacija Obuolių pyragui ir skanus koncertas rožinėje lėkštutėje. Melsvi šešėliai ir baltos Debussy natos. Maži vaikai nori, kad pabučiuotum juos į kaktą. Mano netektis tapo mano prabudimu.

vienaip ar kitaip, niekas nežino, kad laisvalaikiu aš esu tikrų tikriausia top-hot.*

Nuo skausmingų praregėjimų labai padeda kavos pupelė, įkurdinta po pagalve.

Kažkuri mano asmenybės dalis randa laiko gyventi savarankiškai. Galbūt, kai aš miegu ar atitrūkusi nuo žodžių ir minčių srauto susiprojektuoju save kitoje tikroje. Tai paaiškintų, kodėl aš taip dažnai girdžiu frazę “tu man kažkur labai matyta”. Tik dar nerandu paaiškinimo, kodėl mano akys pakeitė spalvą. Matyt, kaltas kažkoks nestabilus cheminis sielos elementas.

Citrininis pyragas, imbiero arbata ir išdavystės motyvas, kažkada neseniai įsipynęs į dieną.

Manimi tekantis laikas ne visada paklūsta dėsniams. Panašiai nutinka ir  su savais dievais, kurie kartais gręžiasi ne į saulę, o žvakę, sutraukiančią tamsą iš visų sielos ir kambario kampų. Ir nors praėjo periodas su mandarinų kvapais, ačiū Die, nusipuoš prekybos centrai, nertoje pintinėje nebeliko nė vieno Kalėdinio, mano taip rūpestingai kepto, meduoliuko, bet kažkokie maži ratukai sukasi priešingon pusėn. Ėmiau kepti obuolių pyragus ir klausytis tokios mielos, šiurpuliukus pažadinančios “This is Halloween” melodijos. Ir man tai patinka. Kaip ir maža užrašų knygutė, kurią pradėjau pildyti išgryninta kasdienybės esencija ir mažų jaukumų registracija. Nors ten dar neatsidūrė prisirišę žvilgsniai, už kuriuos tapau atsakinga  ir genialus Planas, kaip užvaldyti pasaulį. Nors pirmą to Plano punktą jau žinau:
1. Sugalvoti genialų planą.

*Everyone hail to the pumpkin song….*