Gyvenimas yra gražus

Po elegantiškai išlietų A. Baricco žodžių siluetų, K. Vonneguto “bebriukai” kiek šokiruoja. Betgi neapsimetinėsi, kad gyvenimas viso labi grakšti penklinė per visą dangų, skambanti tavo minčių leitmotyvais.

Dangumi kaip šilkais, tonais švelniais aušta rytas. Pokši medžiai linguojami vėjo, ir pamišusios orų fėjos
Pamiršo pranešti bepročiams, kad vietoj sniego
Pasaulį šiandien žaisime iš stiklo. Iš stiklo.

Eidamas per alsiai traškančią ir tylą braižančią žolę,
Mąstai apie akinius, Pilnaties krateriams ištirti.
Ir kaip gera gera pailsėti nuo miesto šviesų,
Su kuriomis orios žvaigždės pavargo kariauti.

Augantis mėnulis nėra dosnus sėkme, dailiai lenktų blakstienų ramybe ar nemokamais sulčių pakeliais. Vieniems prasideda visa užliejantys potvyniai, bandydami pergudrauti pilnaties kantrybę ar rimtą dylantį veidą. Kiti išsižada palaimingai saldaus miego (kokio nepalinkėsi net su geriausiais ketinimais) ir ima sapnuotis apelsinai, keistai susidėliojančios ispaniškos dainelės, piktavališki tėčiai, plonų pirštų ir klavišų šokiai ar suklypę kioskeliai, kuriuose galima nusipirkti riešutų. Galbūt kažkas jaučiasi lyg sužinojęs, kad nuo rytojaus atšaukiamos Kalėdos ir gimtadieniai. Bet kad ir kaip blogai būtų, visada ateina pilnatis. Ir išsigelbėjimas. Nebent esi vilkolakis. 

My God is deeply sleeping his winter sleep. His mobile phone says he is out of reach, my praying SMSes doesn’t find an addressee. And I hate word “crisis”.

Bepročių sapnų negatyvai saugomi mėnulio archyvuose. Kad niekas jų nemaišytų, uolūs šešiapirščiai darbuotojai kvepina skirtingais atspalviais mažas perlamutrines dėžutes su tyliom pamišėlių paslaptim. Ir jei tavo sapnas kvepia apelsinais, galbūt kažkur plonytis šeštasis pirštelis ką tik padėjo dar šiltą sapną į Tavo dėžutę. Sveikinu.

Batų tepalas
Ir pasitenkinimas
Tobula švara

Vis ne česnakas
O raudonos kojinės
gintis nuo pikto

Iš Portobelo
Grąžinu bibliotekai
Josios raganą

Dangus palaimina
Švieselių jūras kur
Ištirpsta vėlės

Medum gydosi
Nerimu susirgę ar
Tiesiog smaližiai

Vanilės kvapai
Skimčiojančių  šakučių
Dekoracija

Aguonų maldos
Sutartinėse mano
Skamba nuolatos

Niekam nematant
Šokasi bangomis ir
Mažom vilnelėm

Tyliai užgieda
Valomas šaldytuvas
Odėm kempinei

Alchemikai rudens lietų verčia į ilgesį
Ir išvalę nuo abejonių priemaišų, lašina į arbatą
Po tris lašus
Ryte ir vakare,
Kad tekini nelakstytume basų pirštų aidais,
Nesapnuotume pranašiškų sapnų apie aguonas
O įkvėpę nukritusių lapų kvapo imtume verkti.
Todėl daktarai šaltuoju metų laiku pataria gerti kakavą,

Didžiausia išdavystė yra kirsti obelis rudenį,